2013 08 10, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra 

Brangūs Broliai ir Seserys Kristuje,

Visa Bažnyčia Lietuvoje, o ypatingai Panevėžio vyskupija šiandien su džiaugsmu pasitinka ir sveikina savo naująjį Ganytoją, kurį Viešpats paskyrė mokyti, šventinti ir valdyti savąją tautą. Vyskupas Lionginas sugrįžta į gimtuosius namus praturtėjęs patirtimi įgyta tarnaujant Bažnyčios jam patikėtose įvairiose vietose tėvynėje ir Romoje. Priimkite jį atvira širdimi, melskitės ir padėkite jam atlikti savąsias pareigas.

Popiežius Pranciškus, vadovaujamas Šventosios Dvasios, išrinko jį būti apaštalų įpėdiniu, visų pirma - liudyti tvirtą tikėjimą, kad drauge stiprintų kiekvieno jūsų tikėjimą. Švęsdami Tikėjimo metus, esame kviečiami dosniai ir ištikimai patys tikėjimu gyventi ir perduoti jį mums patikėtiems žmonėms. Apaštalas Paulius mus šiandien ragina: kas dosniai sėja, dosniai ir pjauna (2 Kor 9, 7). Šis dosnumas kyla ne iš mūsų gerumo ar gabumų, bet iš Viešpaties malonės, kuriomis, pasak apaštalo, visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio darbo (2 Kor 9, 9). Vyskupo tarnystė ypatingai reikalinga Dievo malonės ir pagalbos.

Šventasis Tėvas Pranciškus ne kartą kalbėjo apie vyskupo tarnystę Bažnyčioje: Vyskupas, – sako jis, – yra vyskupas ne sau, bet Dievo tautai; kunigas yra kunigas ne sau, bet Dievo tautai. Jis turi tarnauti kaimenei, turi ją ugdyti, ją ganyti ir ginti nuo vilkų. Kai vyskupas šitaip tarnauja, kai užmezga artimą ir nuoširdų ryšį su savo kaimene; kai kunigas šitaip bendrauja su žmonėmis, Bažnyčia yra vieninga, jos vienybė stiprėja.

Vyskupo gyvenime yra labai svarbūs trys dalykai: tikėjimas, malda ir tėviškumas.

Visų pirma, vyskupo tarnystė yra tikėjimo tarnystė. Vyskupas negali vadovautis vien tik savo įgimtais gabumais ar įgytomis žiniomis. Viešpats pasirenka konkretų asmenį, kuris Jo vardu darbuojasi Bažnyčioje. Todėl tikėjimo kelionė prasideda nuo „kviečio grūdo mirties“ apie kurią kalba šios dienos Evangelija. Reikia, kad mirtų mūsų žmogiški troškimai, ambicijos, baimės, ir sudygtų tikėjimo daigas, kuris palaikomas vilties neštų meilės grūdą. Labai dažnai gyvenime nepadeda vien žmogiški apskaičiavimai ir gabumai. Per tikėjimą žmogaus gyvenime reiškiasi Dievo planas, kuriama Dangaus karalystė. Tik tvirtas tikėjimas ir visiškas pasitikėjimas Viešpačiu įgalina Dievą daryti nuostabius darbus per trapų mūsų žmogiškumą. Šių Dievo darbų reikia ne ką nors nustebinti ar sutrikdyti, bet priminti Dieviškosios Apvaizdos veikimą Bažnyčioje.

Tikėjimas yra palaikomas nuolatine malda. Malda yra gyvas mūsų ryšys su Viešpačiu. Šios dienos eilutė prieš Evangeliją sako: Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą. Maldoje mes atsigręžiame į Dievą prašydami Jo šviesos. Šios šviesos reikia kiekvieno krikščionio gyvenime, bet ypač jos reikia vyskupui. Kiek daug painių dalykų jam reikia sutvarkyti. Kiek daug neaiškumų ir nesusipratimų iškyla. Be Dievo pagalbos jų neįmanoma išspręsti, nes Viešpats pats nori aktyviai dalyvauti mūsų gyvenime. Malda yra stiprybės šaltinis pačiam Ganytojui, kad nenusilptų kelyje, kad nesijaustų vienišas ir visų apleistas, nes Dievas yra pažadėjęs: Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu.

Šiais žodžiais Dievas atskleidžia savo tėvišką širdį. Tėvystės malonę Jis dovanoja savo kunigams ir vyskupams. Šių laikų tragedija yra tėvystės patirties stygius. Tikroji tėvystė yra glaudžiai susijusi su auka. Todėl ji tapo nemėgiama ir nepriimama. Šiandien auga daug vaikų, kurie nepažįsta tėvo, kurie nežino, ką reiškia tėviška meilė. Jiems nelengva atskleisti Dievo Tėvo gailestingumą. Todėl dvasinė tėvystė ypatingai svarbi ir reikalinga mūsų laikų žmonėms, nes troškimas sutikti tėvą glūdi jų širdyse. Šventasis Tėvas Pranciškus gražiai kalba apie dvasinę tėvystę: Tėvystės troškimas, – sako jis, – yra įrašytas į giliausias žmogaus sielos kerteles. Ir kunigas nėra išimtis, tačiau jo troškimas yra išgyvenamas skirtingu būdu. Kai žmogus neturi šio troškimo, jame kažko trūksta. Kažkas ne taip. Kad būtume ir taptume pilnai išbaigti, subręstume, visi turime patirti tėvystės džiaugsmą: taip pat ir mes, pasirinkę celibatą. Tėvystė tai reiškia duoti kitam gyvybę... Mūsų atveju tai bus sielovadinė tėvystė, dvasinė tėvystė, tačiau taip suteiksime gyvybę, tapsime tėvais. [...] Tai malonė, kurią suteikia Viešpats. Žmonės mums sako: „Tėve, tėve, tėve...“, jie nori, kad mes tokiais būtume – tėvais, per sielovadinę tėvystę, – sako Šventasis Tėvas.

Vyskupijos valdyme yra daugybė reikalų, daug žmonių įsitraukia į vyskupijos struktūras, kurios rūpinasi įvairiausiomis sritimis: evangelizacija, katecheze, karitatyvine pagalba vargšams, atstumtiesiems, ligoniams, ir kitomis apaštalavimo sferomis. Visų pirma, vyskupas visiems jiems turi būti tėvu. Jam turi rūpėti ne tik jų atliekami darbai, bet ir patys žmonės. Nuo tėviško santykio su bendradarbiais priklausys ir žmonių tikėjimo augimas, ir jų troškimas tarnauti Bažnyčiai.

Tėvu vyskupas turi būti savo kunigams. Tėviškas santykis su kunigais yra nelengvas, nes jis turi vadovautis tiesa ir meile. Niekada nepasmerkti ir neatstumti nė vieno, bet nesileisti į kompromisus su nuodėme ir negerovėmis. Tai didelis iššūkis vyskupui, kuris, – vėlgi, – neįmanomas be Dievo pagalbos ir visiško pasitikėjimo Jo teikiama šviesa. Tėvystės teikiamas gyvenimas yra vaisingas gyvenimas, pilnas Dievo malonės ir didelio išsipildymo laikas. Su tėvystės dovana susijusi auka teikia vyriškos brandos ir tvirtumo mūsų Motina Bažnyčiai.

Brangus vyskupe Lionginai, tuoj po paskyrimo Ganytoju savo laiške tikintiesiems rašei: Priimu naują užduotį, pasitikėdamas Dievu, kuris pats nepaliauja vadovavęs savo Bažnyčiai, taip pat ir jūsų malda ir geranorišku bendradarbiavimu. Dievas vėl siunčia mane dalytis tikėjimu, stiprinti jį žodžiu, Viešpaties slėpinių šventimu, veikliu atidumu stokojantiems. Tegul šie žodžiai įsikūnija tavo vyskupiškame gyvenime ir neša gausių vaisių Bažnyčioje, o tavo sūniškas klusnumas ir pasitikėjimas Viešpačiu teugdo tavyje tėvišką širdį.

Noriu nuoširdžiai prašyti jūsų, brangūs kunigai, pašvęstieji asmenys ir visi tikintieji, lydėti savo Ganytoją, priimti jo mokymą, palaikyti jį bendradarbiavimu ir ypač kasdiene malda. Taip norėtųsi matyti vyskupiją kaip Dievo vaikų šeimą, kurioje visi darbuojasi dėl vienintelio tikslo: Dievo garbės ir žmonių gerovės.

Negaliu nepaminėti ir savo brolio vyskupo emerito Jono. Kaip geroje šeimoje yra gerbiami ir godojami senoliai, taip tebus tau džiaugsmas matant nokstančius savo triūso vaisius. Te nepristigs tau jėgų ir energijos malda ir auka, o kur galima, ir konkrečia tarnyste įsitraukti į tau taip brangios vyskupijos gyvenimą. Atsiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino (1 Kor 3, 5). Neužmirškime, kad visų darbų Šeimininkas yra Dievas ir tik Jam vienam priklauso Bažnyčia ir misija, kurią Jo šlovei atliekame žemėje. Todėl iš visos širdies meldžiu visiems jums darnos ir vienybės darbuojantis Viešpaties vynuogyne. Pirmųjų krikščionių pavyzdžiu liudykite Kristų meile ir atjauta vieni kitiems.

Pavedu Panevėžio vyskupiją, jos Ganytojus ir visus tikinčiuosius Dievo Motinos meilingai globai ir užtarimui.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas emeritas